Pranas Genys – vienas ryškiausių tarpukario kultūros, literatūros veikėjų Telšiuose. Jo atminimas įmažintas muziejininkės Elvyros Spudytės iniciatyva pastatytu paminklu prie „Alkos“ muziejaus, pakartotinai išleistomis poeto kūrybos knygomis. Pirmasis išsamiai nagrinėjęs P.Genio gyvenimą — telšiškis literatas Vitalijus Dacys. Jo diplominio darbo pagrindu buvo parengtas straipsnis „Biografija arba kelias nuo Kalnėnų iki Šilutės“ pakartotinai išleistam P.Genio eilėraščių dvitomiui. 
Pranas Genys pergyveno kelias istorines transformacijas: gimė 1902 metais, kai Lietuvoje viešpatavo Rusijos imperinė valdžia; įkopdamas į paauglystę matė Vokietijos okupaciją; būdamas šešiolikametis sulaukė Lietuvos nepriklausomybės; brandžiausia jo veikla siejama su tarpukario laikotarpiu, o tragiškiausia ir mirtis — pokariu bei stalininėmis represijomis.
Pranas Genys bus prisimenamas dar ne kartą. Ir — visiškai pelnytai. Galima sakyti, kad jis buvo vienas tų, kurie tarpukario laikais būrė Telšių inteligentiją kultūrinei veiklai, formavo jos kryptis: muziejininkystę, teatrą, literatūrinį judėjimą, leidinių leidybą, fotografiją, kraštotyrą ir panašiai. Visų šios veiklos sričių pagrindas buvo tautiškumas, siejantis praeitį su dabartimi. Nematome P.Genio vien politinėje veikloje, bet tai nereiškia, kad jai jis buvo abejingas. Šaulių sąjunga, kuriai priklausė P.Genys, nebuvo griežtai atsiribojusi nuo politinių procesų.
Gimė P.Genys pasiturinčioje šeimoje, prisimenančioje savo bajorišką kilmę. Su Telšiais besiribojantis kaimas — Kalnėnai — P.Genio gimtinė. Taigi jam arti buvo miestas su savo miestietiška visuomenine sankloda, intensyvesniu judrumu, įvairesnė visuomene nei kaime.
Baigęs pradžios mokyklą, P.Genys į Telšių „Saulės“ gimnaziją įstojo po trejų metu pertraukos, kai ji po karo audrų vėl pradėjo veikti Telšiuose. Besivystanti liga, kuri vėliau prikaustys prie krėslo ir vežimėlio, nenuslopino P.Genio dvasinio gyvybingumo, veržlumo ir romantinių polėkių. Žavėjosi Vydūno idėjomis, modernistinėmis to meto literatūros tendencijomis. Baigęs gimnaziją, 1924 metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Bet už poros metų nutraukė studijas (galbūt dėl ligos) ir išvyko mokytojauti Mažeikiuose, Ukmergėje. Tačiau iš mokytojo pareigų buvo pašalintas dėl fizinių trūkumų — jam progresavo raumenų atrofija. Jis jau nebegalėjo valdyti kojų, o liga smelkėsi ir į rankas. Prastėjanti sveikata nebeleido nei dirbti mokytoju, nei toliau studijuoti Kauno universitete.
Liga smelkėsi į kūną, o liūdesys – į sielą, išvydamas iš jos jaunatvišką maksimalizmą ir optimizmą. Pasaulis pasirodė esąs ne vien skaisčių spindulių nutviekstas, bet ir gaubiamas šešėlių bei tamsos. Šviesos ir tamsos simboliai bei jų priešprieša tvirtai įsirėš P.Genio poezijoje. Kadangi fizinė negalia apribojo judėjimą, jis klajojo po pasaulį protu, jausmais, vis giliau pasinerdamas į kūrybą, savarankiškas literatūros studijas. Rašė labai daug — šimtais eilėraščių, o tai jau ne kūrybos srautas, bet lavina, verčianti sukurti kuo daugiau eilių, dėl to aukojant poeziją. Vėliau jis subrendo — ėmė kurti eilėraščius, o ne kalti eiles.
Šalia poezijos jis kuria publicistinius straipsnius, dažniausiai kraštotyros, gamtosaugos, istorijos, meno temomis. Bandė rašyti prozą, bet greitai metė, supratęs, kad ji nėra jo pašaukimas.
Jis rado būdų, kaip išsiveržti iš gimtosios kaimo sodybos. Tėvai nupirko specialią „brikelę“, kurion pakinkytas arklys veždavo P.Genį į literatūrinius ar kultūrinius susitikimus, renginius, „Šaulių“ organizacijos susirinkimus.
P.Genio veikla skleidėsi stiprėjančio patriotiškumo ir lietuviškos kultūros, užguitos šimtmečius, proveržio kontekste. Jis įsiliejo į to meto kultūrines ir literatūrines tendencijas, stiprindamas jas Telšiuose ir susiedamas su Lietuvoje vykstančiais procesais. P.Genys gerai suprato, kiek modernėjančiam jo laikmečiui būtinas tautos dvasinis ir materialinis paveldas. Patriotiškumas neįmanomas be lietuviškų šaknų, ir jis siekė stiprinti lietuvybę. Čia reikia pastebėti, kad P.Genys neatmetė žemaitiško istorinio ir kultūrinio paveldo. Jis svajojo apie Žemaitijos autonomiją, tačiau nemanė, kad ji turi būti politinio pobūdžio. P.Genys pabrėždavo kultūrinę žemaičių savastį. Manydamas, kad žemaičiai turi ne tik kalbėti, bet ir rašyti bei skaityti žemaitiškai bei to mokytis mokyklose, P.Genys kreipėsi į kalbininką A.Salį dėl žemaitiškos gramatikos.
Nepuoselėjami paveldas ir tradicijos nyksta. P.Genys suprato, kad be muziejininkystės neįmanoma išsaugoti paveldo ateities kartoms. Telšiuose jau buvo kaupiami eksponatai. Bet vien jie — dar ne muziejus. Išsaugoti praeities palikimą rūpėjo ne vien P.Geniui. Susibūrusi iniciatyvinė grupė 1931 metais įsteigė Žemaičių senovės mėgėjų draugiją „Alka“. Jau vien pats pavadinimas rodo draugijos pretenzijas veikti platesnėje srityje nei vien Telšiuose ir jų apylinkėse. Draugija rinko aukas ir gana greitai, jau 1932 metais, išnuomotuose trijuose kambarėliuose atidarė draugjos „Alka“ muziejėlį. Jei ne ši iniciatyva, vargu ar dabar Telšiai turėtų vieną gražiausių savo kultūros perlų — „Alkos“ muziejų. P.Genys rūpinosi ne tik tvarka muziejuje, bet ir eksponatų rinkimu. Telšių muziejus savo rinkiniais tapo žinomas Lietuvoje. Greičiausia muziejininkystė paskatino P.Genį užsiimti fotografija: visko į muziejų nesuveši, visko ir žmonės nenori atiduoti, todėl kodėl gi neįmažinus bent nuotraukose?
Nauji eksponatai P.Genio ir jo paragintų žmonių iniciatyva vis dėlto kaupėsi muziejuje. Buvo akivaizdu, kad reikia didesnių patalpų, o gal ir net atskiro pastato. Taip gimė idėja ant Žaliojo kalnelio pastatyti pastatą muziejui. Architektas S.Stulginskis parengė projektą, bet statybai reikėjo daug pinigų. Buvo organizuojamas aukų rinkimas. Muziejų, nors ir su dideliu vargu, pavyko pastatyti. Muziejuje apsigyveno ir P.Genys kaip šios kultūros įstaigos vadovas.
P.Genys, nors ir paniręs į muziejininkystę, nepamiršta literatūros bei su ja susijusios veiklos. Jis rūpinasi išleisti žemaičių rašytojų antologiją, ir pats rengia literatūrinius vakarus, ir kviečiamas juose dalyvauja. Beje, P.Geniui taip pat labai rūpėjo teatras, dailė. Apie P.Genį būrėsi to meto Telšių bei Žemaitijos intelektualai ir menininkai. P.Genys svajoja apie profesionalaus teatro įkūrimą mieste, bet šiai idėjai nebuvo lemta išsipildyti.
Karas ir pokaris poetą sukrėtė. Ne iš karto P.Genį palietė sovietinės represijos. 1945 metais jis buvo atleistas iš muziejaus direktoriaus pareigų. Matyt, jausdamas, kad Telšiuose nebus paliktas ramybėje, išvyko gyventi į Plungę, joje pasistatė namuką. 1951 metų balandžio mėnesį P.Genį suėmė ir prasidėjo jo kančių kelias į mirtį. Klaipėdos srities teismas P.Genį neva už anitarybinę veiklą nuteisė 25 metams laisvės atėmimo ir 5 metams teisių netekimo. Iš Klaipėdos kalėjimo P.Genys buvo perkeltas į Šilutės-Macikų lagerį. Praėjus vos trims mėnesiams, jis čia mirė. Palaidojo kažkur prie lagerio.
Reikšmingiausia P.Genio veiklos sritis — muziejininkystė. Literatūrine kūryba jis mums svarbus kaip krašto poetas, vis dėlto neįstengęs ryškiai išlikti lietuvių literatūroje. Poetas išleido tris eilėraščių knygas: „Džiugo varpai“, „Rūpintojėlis“, „Atnašavimai“. Bendra P.Genio poezijos raida – nuo manifestinės lyrikos iki slegiančio pesimizmo, nuo ryškių simbolių iki nesudėtingos „proziškos“ poetines leksikos, nuo simbolizmo iki egzistencializmo. Tokie lūžiai kalba apie virsmus P.Genio sieloje, apie jo, kaip asmenybės ir poeto, nuolatinio dvasinio skausmo lydimą brandą.
Be abejo, lyrikoje galima pasislėpti, išlikti labiau autentiškam nei viešajai erdvei skiriamoje veikloje: muziejininkystėje, renginiuose, publicistikoje, visuomeninėse organizacijose. Savo kūryboje P. Genys — geliančiai kenčiantis, bėgantis nuo vienatvės ir vėl grįžtantis į ją, kad pasislėptų nuo kasdienio gaudesio; laukiantis, bet taip ir nesulaukiantis meilės.
„Džiugo“ varpuose P.Genio pasaulis tiesiog liejasi per kraštus veržliai, pakiliai, labai kontrastingai, emocionaliai. Čia mirga šviesa ir šešėliai, viltis ir neviltis, meilė ir nusivylimas ja, visur trykšta dramatizmas. „Džiugo“ varpai iš kitų dviejų poeto knygų išsiskiria sudėtingesnės, įmantresnės eilėraščio formos paieškomis, liudijančiomis polinkį į tam metui būdingą klasikinio eilėraščio formavimo iš ketureilių atsisakymą, bandymą komponuoti eilėraštį trieiliais ir ketureiliais arba ilgomis strofomis. Kiek to meto modernistinė mada buvo poetiškai vaisinga ir perspektyvi P.Genio kūryboje? Reikia pastebėti, kad poetiniai eksperimentai nesuteikė P.Geniui daugiau galimybių įsitvirtinti platesniame lietuvių literatūros kontekste. Jo simbolistinė poetinė leksika pernelyg deklaratyvi, neretai komponuojama iš banalokų ir skurdokų tam metui epitetų.
Tačiau kur kas daugiau poezijos ten, kur P.Genys yra tiesiog P.Genys, o ne poetinių madų sekėjas. Štai kad ir eilėraščiai „Bobule!“ arba „Mano gyvenimas“ iš „Džiugo varpų. „Atnašavimuose“ dar stiprios simbolistinės tendencijos, tačiau jau ryškus poslinkis link egzistencializmo: kančia ir viltis, išsivadavimas iš glitnios dvasinės tamsos ir veržimasis į šviesą vis dėlto atklydo iš „Džiugo varpų“. Vis dėlto poetinė raiška „Atnašavimuose“ stipriai brandesnė, organiškesnė, deja, nemažai kur ją žeidžia tarsi spygliai kyšantys primityvoki simbolistiniai junginiai. Visai kitoks P.Genys, kaip poetas, „Rūpintojėliuose“. Asmeninio gyvenimo drama šiame eilėraščių rinkinyje susipina su tautos likimu, jos egzistencija lemtinų ir košmariškų karo įvykių sūkuryje. Rūpintojėlis – lietuviško liaudies meno kančios ir vilties simbolis – išreiškė P.Genio kūryboje istorinę tautos dramą. Būtent „Atnašavimų“ eilėraščiai bei Rainių kankiniams skirta poemelė tapo kaltintojams ir teisėjams pagrindu pasmerkti P.Genį lageriui ir mirčiai, praneša „Kalvotoji Žemaitija”.
Klaipėdos.info
