Žemaičių šlovės žvaigždės apdovanojimo tikslas — pagerbti labiausiai Žemaitijai nusipelniusius žemaičius, įvertinti žemaičių kilmę turinčių asmenų visuomeninę bei profesinę veiklą, skatinti Lietuvoje bei užsienyje gyvenančius asmenis dirbti Žemaitijoje ir jos žmonių labui, aktyvinti visuomeninę ir labdaringą veiklą. Apdovanojimui pristatyti asmenys vertinami už nuopelnus ir pasiekimus kultūros ir meno, švietimo, mokslo, sporto, sveikatos ir aplinkos apsaugos, pilietiškumo ugdymo, bendruomenių iniciatyvų įgyvendinimo, žemės ūkio ir pramonės vystymo, turizmo plėtros, darbo vietų kūrimo bei užimtumo didinimo, socialinės rūpybos, labdaros ir mecenavimo tradicijų kūrimo srityse.
Šiais metais kovo 3 d. 16.00 val. Vilniaus rotušėje , Vilniaus mero priėmime, skirtame Žemaičių dienoms Vilniuje proga, Žemaičių šlovės žvaigžde bus apdovanota profesorė, habilituota mokslų daktarė Viktorija Daujotytė.
Viktorija Daujotytė, profesorė, habilituota mokslų daktarė, iki šiol daugiausiai rašanti, o dar svarbiau – daugiausiai skaitoma literatūrologė, kritikė publicistė, poetė.
Profesorė yra gimusi Keiniškės kaime, užaugus gražuolės Girgždūtės paunsksmėje, baigusi Pavandenės vidurinę mokyklą. Profesorė prisimena, kad jau besimokančią Vilniaus universitete ją labai kankino namų ilgesys, kuris ilgainiui neišblėso ir skatino darbais ir veikla sugrįžti į gimtąją Žemaitiją. Jos moterų literatūros istorijoje „Parašyta moterų“ iš Žemaitijos kilusios rašytojos – Karolina Praniauskaitė, Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda – sudaro bene solidžiausią knygos dalį.
Pirmasis jos (dar disertantės) tyrinėtas poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis kilęs iš buvusios Raseinių apskrities, Skirsnemunės.
Kitose savo knygose – „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“ ji grįžta prie didžiausio Žemaičių ir Lietuvos filosofinės lyrikos atstovo Vytauto Mačernio kūrybos jo 85-mečio proga (Žemaičių praeitis Nr. 13), su Brigita Speičyte sudaro atsiminimų rinktinę apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą (Žemaičių praeitis Nr. 7), dalyvauja organizuojant „Šatrijiečių draugiją“, daug prisideda, kad būtų profesionaliai rekonstruota jos atminimo vieta Židikų kapinėse. Lyg sekdama didžiosios filantropės pėdomis įkūrė fondą neturtingiems gabiems iš Žemaitijos kilusiems studentams remti. Ji sudarė knygą apie savo jaunystės miestelį Pavandenę (Žemaičių praeitis Nr. 6) ir vienoje iš paskutiniųjų knygų „Balsaa ūkūs“ grįžta prie gimtosios Žemaičių kalbos.
Nuo pat pirmųjų konferencijų Varniuose ji – aktyvi Žemaičių kultūros draugijos narė, vėliau ir viena iš Žemaičių akademijos kūrėjų. Be jos įtaigaus žodžio, unikalių jos kalbos galimybių neįvyko nė vienas Žemaičių konferencijos atidarymas. Ji daug talkininkavo ir leidžiant „Žemaičių praeitį“.
Profesorė Viktorija, ne tik daugiausiai rašanti ir skaitanti, bet ir nuolatos keliaujanti, dalyvaujanti susitikimuose, konferencijose su mokyklų bendruomenėmis, bibliotekų skaitytojais. Jau nedaug miestelių Žemaitijoje, jos neaplankytų.
Telšių rajono savivaldybės mero patarėja
Lina Kybartaitė
