Lotynų Amerika turi Rio de Žaneiro karnavalą, Lietuva – didįjį žemaičių Užgavėnių festivalį Plateliuose. Ir ne ką prastesnį… Apsilankę neapsigavo: jei žiemos išvarymo dieną neteko pabuvoti Plateliuose, vadinasi, niekad nešventei ir Užgavėnių. Tik šiukštu – be kaukės čia geriau nesirodyti.
Tai, kad Užgavėnės visada buvo labiau Žemaitijos nei kitų Lietuvos regionų šventė, puikiai atspindi vienas tikras atsitikimas, įvykęs dar Smetonos laikais. Du smagūs draugai muzikantai iš Platelių apylinkių sugalvojo Užgavėnėms į Kauną važiuoti – vis gi miestas, mąstė žemaičiai, žmonės turtingesni. Išvažiavo – ir liko nesuprasti. Pasak tautodailininko Antano Vaškio, kuriam šią istoriją pasakojo jo senelis, linksmieji „žydeliai“ buvo palaikyti bepročiais, suimti ir įsodinti į traukinį, vežantį atgal į Plungę.
Galbūt ši pasaka ir niekuo dėta, tačiau Žemaitijoje, kur žiemos palydos švenčiamos ypač triukšmingai, Plateliai tampa savotiška sostine.
Ne tik blynų gardumas ar šeimininkių vaišingumas išskiria šį miestelį. Čia taip pat trankiai šokama ir dainuojama, deginamos Morės. Plateliuose į persirengėlių žaidimą įsitraukia tiek daug žmonių, jog atvykėliui be kaukės belieka pasijusti nuogam.
Plateliškiai labiau nei kas kitas išlaikė tikrąją Užgavėnių dvasią. Čia švenčiamas jos archajiškumas ir vis dar stengiamasi nepasiduoti vartotojiškos visuomenės įpročiui – būti linksminamiems. Kaip kitaip, sako Žemaitijos nacionalinio parko dailidė A.Vaškys, juk Užgavėnės nuo seno buvo būtent kaukėtų persirengėlių, o ne stebinčiųjų šventė.
Užgavėnės be „lėčynų“ – ne Užgavėnės, ypač Plateliuose. Žemaitijos Užgavėnių kaukių paroda-konkursas šiemet čia vyko jubiliejinį – dešimtą kartą. Parodoje – 38 meistrai iš visos Žemaitijos, neskaičiuota galybė kaukių, pirmieji mokinių pabandymai.
Kaip ir kiekvienais metais, vertintos tradicinės kaukės, už kurių pasislėpus galima eiti per Užgavėnes, ir dekoratyvinės, dažnai puošiančios interjerą.
Geriausiu tradicinių kaukių meistru šiemet pripažintas Adolfas Viluckis iš Kretingos, II-oji vieta atiteko Onutei Valickienei iš Telšių, III-oji – Antanui Vaškiui iš Plokščių k., Plungės rajono.
Puikiausio meistro dekoratyvinių kaukių grupėje vardas atiteko Folgentui Pučkoriui iš Klaipėdos. II-oji vieta skirta Albertui Žulkui iš Palangos, III-oji – Vaidui Dovydauskui iš Mažeikių rajono.
Mažojoje salėje eksponuotos ir apdovanotos mokinių iš visos Žemaitijos bei pradinukų iš aplinkinių mokyklų kaukės. Mažiausiųjų kūrėjų grupėje pirmąją vietą užėmė vaikų folkloro ansamblio ,,Čiučiuruks“ mažieji dalyviai.
A.Vaškys, kuriam šiemet paskirta trečioji vieta, praėjusiais metais džiaugėsi geriausio meistro vardu. Turbūt dėl to, kad nedemonstravo savo kaip skulptoriaus talento, bet atsigręžė į archajiškus kaukių gamybos būdus bei priemones, kurias po ranka turėjo mūsų protėviai.
Profesionalus akmens ir medžio skulptorius sako, jog turbūt nuo neįpareigojančios kaukės savo kūrybinį kelią jis ir pradėjo. Nors jo skulptūrų, kryžių pilnas Žemaitijos nacionalinis parkas, būtent per kaukes p. Antanas atiduoda duoklę tradicijai ir senoms idėjoms.
Vienas įdomiausių p. Antano kurtų kaukių momentų, būdingų būtent senovės Žemaitijai – karūnos. Tradicijos kalba, jog jas dėvėdavę kraitvežiai, dar seniau – žyniai. Tam tikro išaukštinančio galvos apdangalo pavyzdžių, nešiotų šamanų, būta daugelyje kraštų. Tai leidžia manyti, jog mūsiškiai Užgavėnių persirengėlai tam tikra dalimi perėmė senovės žinių tradicijas.
Užgavėnių personažai Platelių apylinkėse dažniausiai skyrėsi kiekviename miestelyje, tai priklausė nuo konkrečios persirengėlių kompanijos, tačiau visur buvo Morė, Giltinės kaukė, Ožio – tarsi pagoniškos dievybės ir tuo pačiu aukos.
Kas žino, galbūt žemaitiškos kaukės ateityje taps suvenyru. Kartais pagalvoji – jei žmonės parsiveža kaukes iš Afrikos valstybių, kodėl koks užsienietis kolekcininkas negali jos parsigabenti iš Lietuvos? Kita vertus, atsiranda vienas svarbus momentas – kaip išvengti pataikavimo pirkėjui, masinės gamybos, juk būtent taip prarandamos tradicijos, paprastumas.
Naujieną parengė: Parengta pagal Viktorijos Vaškytės straipsnį
