Su stiklu susiduriame kasdien – atsikėlę iš lovos einame prie stiklinio lango, geriame sultys iš stiklinių puodelių ar nusišypsome pasižiūrėję į stiklinį veidrodį. Šiandien įvairūs stiklo gaminiai naudojami kasdienėje buityje, tačiau stiklas yra viena populiariausių medžiagų ne tik buityje, bet ir mene bei architektūroje – mes džiaugiamės ne tik ypatingo dizaino stiklinėmis, vazomis, lėkštėmis, bet ir stikliniais papuošalais, dekoratyvinėmis statulėmis ar net namais, kurių apdailai naudojami stiklo elementai.
Stiklo gamybos istorija siekia itin senus laikus: stiklas pradėtas gaminti Egipte ir Mesopotamijoje 3 500 m. prieš mūsų erą. Maždaug 250 m. prieš mūsų erą.
Aleksandrijoje pradėjo veikti pirmoji stiklo gamykla, o netrukus buvo atrasta ir stiklo pūtimo technologija. Stiklo gamyba suklestėjo XIII a. – tuo metu stiklo gamyba pradėjo sparčiai vystytis Italijoje ir ėmė plisti Europoje. Lietuvoje stiklo gamyba irgi atliko svarbų vaidmenį. Archeologiniai tyrimai įrodo, jog Lietuvoje stiklas buvo lydomas jau XI–XIII a. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1547 m. suteikė privilegiją Vilniuje steigti pirmąją stiklo manufaktūrą ir pradėti prekiauti stiklo dirbiniais. Ypatingai daug dėmesio stiklo gamybai imta skirti XIX amžiuje, kai stiklo tempimas jau buvo atliekamas mašinomis, o 1902 m. įdiegtas ir vertikalusis stiklo tempimo būdas. Po Pirmojo pasaulinio karo stiklas pradėtas gaminti masiškai.
Ilgą laiką stiklas buvo suvokiamas tik kaip tam tikras prabangos akcentas – viduramžiais stiklas buvo naudojamas bažnyčių langams ar įvairiems buteliukams, kuriuose kilmingos moterys laikė kvepalus ir aliejus. Šiandien stiklas yra pigus ir naudojamas daugelyje sričių, todėl su juo susiduriame kasdien. Stiklo gamybai yra naudojamas mišinys, kuris susideda iš natrio karbonato, kalcio karbonato ir silicio dioksido (smėlio). Šis mišinys yra lydomas maždaug 1 300°C temperatūroje. Tarp išlydyto mišinio komponentų vyksta įvairios cheminės reakcijos, kurių galutiniai produktai yra natrio ir kalcio silikatai. Dėl kalcio jonų stiklas tampa atsparus drėgmei. Spalvotas stiklas gaunamas pridėjus tam tikrų cheminių medžiagų.
Šiandien Europos Sąjungos stiklo pramonė yra ypač įvairi. Įvairovė pasireiškia ne tik įvairiais stiklo gaminiais, bet ir įvairia technika, naudojama stiklo gamybai. Europos stiklo pramonės komitetas išskiria šiuos pagrindinius stiklo pramonės segmentus: butelinis stiklas, lakštinis stiklas, ištisinių gijų stiklo pluoštas, naminis stiklas ir specialusis stiklas. Didžiausią Europos Sąjungos pramonės dalį (maždaug 60 proc. visos stiklo gamybos) sudaro butelinis stiklas, kuris plačiai naudojami gėrimų išpilstymui bei maisto, parfumerijos ir kosmetikos, farmacinių produktų ir kitų techninės paskirties produktų įpakavimui. Šio stiklo pramonė yra paplitusi visose Europos Sąjungos valstybėse, išskyrus Airiją ir Liuksemburgą.
Pradėjus perdirbti atliekas buvo dar kartą įvertinta stiklo nauda. Pradėjus rinkti ir perdirbti stiklą, imta taupyti gamtinius išteklius, be to, buvo sumažintas energijos suvartojimas. Pagrindiniai stiklo konkurentai yra alternatyvios įpakavimo medžiagos – plienas, aliuminis ir plastmasė, tačiau šios buitinės atliekos yra daug pavojingesnės žmonių sveikatai, jei lyginsime jas su stiklu.
Stiklas yra ypatingai vertinamas dėl savo fizinių ir cheminių savybių (nepraleidžia drėgmės, nesugeria kvapų, neskleidžia nuodingų medžiagų) ir lengvos priežiūros. Įvairūs stiklo gaminiai gali tarnauti kelis šimtus metų ar dar ilgiau (dažniausiai tol, kol yra sudaužomi). Be to, prižiūrimas (reguliariai ir tinkamai valomas) stiklas kelia ir estetinį pasigėrėjimą. Šiandien stiklas vertinamas ir dėl to, kad jis gali būti perdirbamas tūkstančius kartų.
